Keisti...

žmonės keisti man
kai skuba kažkur...
ir kuria jie aibes problemų,
ar džiaugias kai gali sustot po bėgimo...
kam tada bėgti,
jei po to užduses stovsi?...
keisti man tie žmonės,
kai vertint nemoka,
ar nesiklauso tų,
kurie šalia, ir lieka
tau kur išėjus...
keisti jie vis vieną,
sakyk, ką tu nori,
nuo keistenybių man sukas galva.
keisti jie iš tikro
kai nori varžytis,
kai nori iššokt aukščiau bambos savos,
kai nori pavyti,
kai bijo paklysti,
ir slysta ant minties per gilios.
keista aplinka,
iš jos nieko nelieka,
šiandien pažįsti,
rytoj jau kita...
ir žmonė vis keičias,
tad kaip juos pamilt?
kaip juos suprast?
pažint?
nežinau...
ir aš kažkoks keistas,
savęs nesuprantąs,
ir kliedžiu...
tik ką? pamiršau

Kažkur netoli, už mėlynų kalnų

keliavau ilgai,
svajose tiktai,
kol priėjau kalnyną,
mėlynų akių.

tenai sutrikau,
maniau, kad miriau,
tačiau akys man nusišypsojo,
ir aš pamilau.

bet meilė buvo netikra,
aklo troškimo vedama
o supratau tai per vėlai,
ir baigėsi man labai blogai.

KRIZĖ

Mintys apie šinšį

žinot, brolis išvažiavo į angliją, ir dabar aš prižiūriu jo šinšilą. tai toks mažas, mielas gyvūnėlis, nepaliaujamai trokštantis ištrūkti iš savo narvelio. jis vis traukioja tas narvelio dureles, traukioja, nes jam taip blogai būt uždarytam... traukioja, kol supranta, kad tai beprasmiška. tuomet lyg niekur nieko nušokuoja ar paėst, ar į savo medinę dėžutę... žodžiu, aprimsta, tampa toks apatiškas, tas žvėrelis.
tas šinšis man kažkuo žmogų primena. gal tuo nepaliaujamu noru ištrūkti iš jį veržiančiu narvelio sienų, kurias žmogui atstoja visuomenės santvarka?...
šinšila - tai ne žmogus, neapsirikit. ir žmogus - ne šinšila.
todėl šinšilai ir nėra gerai būt su žmonėm, kurie tą vargšą gyvūnėlį laiko tik pramogai.
žodžiu, šinšis, nepritapdamas, neprisitaikydamas prie žmonių, ir nori pabėgti. bet pabėgęs supranta, kad be žmonių jis gyventi negali. jam reikia maisto, reikia smėliuko maudynėms, reikia vandens...
bet šinšila - tai gyvūnas. natūralu, kad jis ne žmogus, ir prie žmonių nepritaps.
o jei prie žmonių pritapti negali žmogus? ką tada jam daryti?
pabėgti jis nelabai gali, gyventi visuomenėje jam per sunku...

Šito nereikėjo rašyt

o žinai, kai sniegas baltas,
ir žiema ilga, šalta,
tai ant ledo tyliai matos
skaisčios akys, jų šviesa...

jos vilioja po ledu,
palįst po žemės kietu kiautu,
jas matau, ir taip trokštu,
tiktai ko? net nežinau...

Klejonės

keliai jau pasauly
tankokai apraizgė.
tad pamėginkim juos apeit.
ir ne sapne, ne svajoje,
ir ne kur nors ateityje,
bet sakau, mielasis drauge:
apeik pasaulį čia,
nes koks tau pointas ateity,
kur svajų nė būt nėra,
nes kiekviena svaja
tiesiogine prasme,
ranka pasiekiama...

bet stengtis, siekt,
o gal net nepasiekt,
štai kur veda mūs keliai.

nežinau ar pataikiau, bet skiriu tokiam Efkai

paranojiko kliedesys

o žinot, vaikai,
kad kankinas labai,
žmogėnai, kuriem paranoja?
jie kaip paukščiai už lango,
kur sniego lig kelių
o maisto nėra,
ir nebuvo.
tokie skraidyt nepaliauja,
kad sušiltų sparnus,
aplink namo duris
jie suka ratus,
norėtų ir jie
pasidžiaugt šiluma
bet jiem...
p a r a n o j a...